- vaginėti
- vaginė́ti, -ė́ja, -ė́jo K
1. D.Pošk, N, I, L, Rtr, DŽ, NdŽ, Lpl iter. dem. vogti 1: Ana vaginė́[ja] sau po truputį J. Vaginė́jo, šiaip teip statė trobą Kž. Svietas vaginė́[ja], nebė[ra] švęstų Krš. Vaginė́[ja] nu kits kito, gerti, nedirbti [težino], biednesnį žmogų už durnių laiko Stl. Ne tik jis vagis – jo ir močia vaginė́davo Sml. Daug ką vaginė́davo tę Plv. Ogi vaginė́ju tamstos degtukus, kai savo nenusiperku Skp. Dideliai draudė i keravojo, ka nevaginė́tum, būdama lopšni End. Jei po namus pradeda vaginėti, o vagies už rankos nenutvėrei, nekorok paeiliui kalto ir nekalto Blv. | Kad jūs noriat žinoti, kurs aulys nu kito vaginė[ja], tai vakarą, kad bitės jau liovės lakioti, eikiat pri savo bičių į daržą S.Dauk. | prk.: Jau šviežių bulbų valgom, vaginė́jam po kiek Sml. | Abu laukė tos valandos, kada nebereikės pasibučiavimų vaginėti, kada motinos žvilgsniai nebesekios, jų nebesaugos A.Rūt.
2. refl. viens kitą vagyste kaltinti: Jie pradėjo vaginė́tis, o paskum ir bylinėtis Rs.
◊ ×cibulès vaginė́ja sakoma apie bręstančią mergaitę: Ve, mergelei gumbsta papai (krūtys), t. y. jau ana „cibulès vaginė́[ja]“ JI490.\ vaginėti; apvaginėti; atvaginėti; išvaginėti; nuvaginėti; pavaginėti; privaginėti; suvaginėti; užvaginėti
Dictionary of the Lithuanian Language.